Į pradžią
Valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio kalba Lietuvos prokuratūros įkūrimo 100-čiui pažymėti skirtoje konferencijoje „Prokuratūra dirbtinio intelekto amžiuje. Kokių netikėtų iššūkių tikėtis?“

Gerbiamasis Lietuvos Respublikos Generalini Prokurore,
Gerbiamieji Prokurorai,
Mieli svečiai, mieli Kolegos,

Pirmiausia – su gimtadieniu, mieli Valstybės Gynėjai. Linkiu Jums sudėtingų ir prasmingų darbų, kad Jus prisimintų ir Jūsų darbo rezultatais džiaugtųsi ateities kartos.

Auditoriaus profesija suformuoja aiškų požiūrį į daiktus ir reiškinius.  Paprastai tariant, mes vertiname, ar kelionė užsibrėžto tikslo link buvo prasminga, o kelionės maršrutas nebuvo per daug sudėtingas. Ir tai mes darome ne dėl to, kad patenkintume savo smalsumą, bet, kad pasimokę iš savo klaidų, kitą kartą tikslą pasiektume greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis, nei tą darytų dirbtinis intelektas.
Valstybė.
Mūsų.
Šimtmetis.
Taip pat mūsų.
Mes visi sugrįžtame prie savo valstybingumo ištakų, kad suprastume tuos sprendimus, kuriuos priėmė mūsų pirmtakai, kokią Lietuvos valstybę jie norėjo matyti ateityje.

Ar mes patys ir mūsų institucijos tapome darnia mūsų valstybingumo dalimi? Ar mūsų buvimas šiandien ir mūsų mintys apie rytdieną remia ir skatina valstybingumo išsaugojimą ir stiprinimą? Ar mes kitiems atrodome taip, kaip patys save matome? Ir jei atrodome kitokie, tai kodėl?
Kalbėdami apie valstybę, neretai ją supaprastintai įsivaizduojame kaip institucijų ir taisyklių rinkinį. Lyg įrankių dėžę, kurios pagalba kone visais įmanomais būdais turėtų būti reguliuojamos žmonių laisvės ir remontuojami lūkesčiai bei intelektas.

Taip patogiau, nes įvardinus kaltąjį, kai mums nesiseka, mūsų gyvenimas netikėtai suranda keistą tikslą – tampa prasminga kova prieš valstybę, kaip griaunančią mūsų ego. Ieškoti kaltų visada lengviau, nes susitarti yra sunkiau.
 
Vydūnas rašė: „Tėvynė neatsiejama nuo žmogaus esmės, ji yra ta duotybė, kuri padeda žmogui suvokti savos būties prasmę ir siekti sąmoningos būties. Todėl tėvynė yra užduotis ir pareiga.“

Mylėdami savo tautą, priklausydami jai, mes mylime ir savo valstybę kaip mūsų visų suprastų ir sutartų įsitikinimų ir vertybių visumą. Ir suvokiame pareigą ją ginti, nes tai, ką mes kaip visuomenė sutarėme kartu, yra aukščiau už individo norus ir ambicijas. Taigi, susitarimui reikia laiko ir išminties.

Valstybės gynėjas – bendrinė sąvoka. Gynėme mūsų valstybę priešų apsuptose pilyse, Nepriklausomybės kovose ar pokario laikotarpiu, nes Tėvynė ir Valstybė mums buvo du skirtingi, bet tą patį reiškiantys žodžiai. Atstumas tarp žmogaus ir valstybės atsirado, matyt, vėliau, kai Tėvynės ir Valstybės sąvokas pamažu ėmė atskirti nelengvai išgyvenami  istorijos vingiai...

Šiandien atsiminkime Vydūno žodžius. Matykime valstybę ne kaip savo būties turiniui svetimą formą, bet kaip savo būties papildymą ir jos prasmę.  Neužmirškime, kad Valstybė mums nėra kieno nors primesta. Tai mūsų visų pasiektas susitarimas ir mokėjimas būti kartu.

Valstybės gynėjas – du labai stiprūs greta einantys žodžiai. Man asmeniškai žodis prokuroras daugiau susijęs su žodžiais atstovas ar besirūpinantis nei su gynėjas. Retas kuris pritartume, kad Poncijus Pilotas buvo Judėjos provincijos gynėjas. Greičiau pareigūnas, Romos imperatoriaus vardu palaikantis tvarką ir vykdantis teisingumą. Tuo tarpu, valstybės gynėjas – tai tas, kuris yra pašauktas saugoti ir Valstybę, ir Tėvynę, ir visuomenės vertybes, viešąjį turtą bei principus.

Prieš 100 metų, atkurdami Lietuvos Valstybę, patriarchai formulavo pareigą - žmogui ir visuomenei siekti sąmoningos sąveikos. Labai norėtųsi Nepriklausomybės atkūrimo pirmtakų paklausyti gyvai, savo ausimis išgirsti, kokie buvo jų siekiai, kokią Lietuvą jie norėjo matyti po 100 metų.

Mes dar neišradome laiko mašinos...
(tačiau tai tik laiko klausimas, be to, tiek audito, tiek ir nusikaltimų įrodymus rinkti būtų paprasčiau. Būtų gerai, kad žmogus, o ne dirbtinis intelektas pirmesnis sukurtų laiko mašiną. Bet ne apie tai dabar noriu kalbėti...)
Taigi, laiko mašinos dar nėra, todėl viską padaryti turime šiandien.
Rytojaus taip pat nėra.
Rytojus priklauso ateičiai.
Darbams atlikti turime ribotą laiką.
Kiekvieną kartą, tik prasidėjus dar vienai dienai, turime pasirinkti, kas yra svarbiausia.

Ieškodami Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pradžios dokumentų, atsitiktinai aptikome teisingumo ministro Vinco Karoblio 1922 m. pasirašytą Instrukciją Apygardos teismų Valstybės Gynėjams ir jų Padėjėjams.

Kaip auditoriams, mums buvo be galo smalsu pažvelgti į šį ranka parašytą dokumentą.
Šalia profesinių ir procedūrinių normų ir nurodymų, instrukcijoje didžiulis dėmesys skiriamas Valstybės gynėjų etikai, jų santykiams su žmonėmis.

Keletą minčių norėčiau jums perskaityti:
„Paragrafas §42. Susirašinėdami su vadybų valdžios įstaigomis ir valdininkais Valstybės Gynėjai ir jų Padėjėjai privalo žiūrėti, kad jų paviršutinė forma būtų mandagi, rami ir trumpai išdėstyta, ir kartu, kad vidaus turinys būtų visiškai tikslus.  Nereikalaudami neprivaloma ir nereikšdami per daug, jie tačiau privalo reikalauti, kad būtinai būtų įvykdyti tiek Teismo Įstaigų, tiek ir jų pačių teisėti reikalavimai…“

„Paragrafas §43. Valstybės Gynėjams ir jų Padėjėjams primenama, kad jie visuomet turėtų galvoje, jog būdami teisingumo organais, jie privalo tarp kita ko be paliovos saugoti nuo neteisėtų pasikėsinimų piliečių teises ir interesus, ir kad todėl rūpestingas ir kantrus atsinešimas į piliečius visuomet kaipo jie kreipiasi į Valstybės Gynėją yra būtina Valstybės Gynybos valdininkų doros pareiga.

Todėl Valstybės Gynėjai ir jų Padėjėjai, kad palaikytų griežtą tvarką savo santykiuose su turinčiais į juos reikalą privatiniais žmonėmis ir kad palengvintų jiems tuos santykius, privalo:
1) žiūrėti, kad visiems piliečiams visuomet negaišinant laiko ir be kliūčių būtų galima pasikalbėti su Valstybės Gynėju ar jo Padėjėju,
2) nustatyti ir laikyti taisyklingą ir patogią tvarką duodant privatiniams žmonėms žinias apie liečiančią juos bylą ir, priėmus nuo prašytojų raštus, duoti jiems, jei jie reikalauja, tinkamus kvitus,
3) nepalikti prašymų, skundų, pareiškimų ir t. t. ypač kalinių be neatidėliojamo tinkamo įsakymo arba trumpai bet aiškiai ir tiksliai motyvuotų pranešimų ir, jei prašymas atmetamas, nurodyti skundimo kelią, ...ir
4) neatsisakyti, ypač jei yra atmestas neturtingų ir nežinančių kur kreiptis žmonių prašymas, nurodyti jiems teisėtą kelią jų reikalui patenkinti.
Vincas Karoblis, Teisingumo Ministeris“.

Ir šiandien šie žodžiai svarūs. O, žiūrint iš šimtmečio perspektyvos, sugrįžimas prie savo ištakų leidžia mums įsivertinti, kiek tapome profesionalesni.

Tapkime geresni šiandien, nes po šimto metų vertinami būsime mes.

Ar teisingumas kainuoja? Pradžioje pasiklauskime, ką turime daryti, kad teisingumas būtų vertinamas? Ir tai susiję ne tik su teisingumu, bet ir su institucijų veikla ir jos rezultatais.

Galvojant apie savo institucijų veiklos prasmingumą, nebeužtenka tradicinių auditoriaus klausimų, ar mūsų veikla efektyvi ir rezultatyvi, ar ji atliekama taupiai. Šiandien reikia ne klausimų, o atsakymų apie tai, kokia mūsų institucijų buvimo prasmė, kodėl jos buvo įsteigtos, kokią naudą teikia valstybei ir visuomenei.

Taigi, linkiu jums ir mums visiems prasmingos veiklos ir sudėtingų klausimų.
Tegul atsakymai į juos pareikalauja daug Jūsų ir mūsų jėgų.
Nerimas mus turėtų turi imti tik dėl lengvų kelių. Paprasta būti nuolat užimtam.
Sunkiausia – daryti tik tai, kas prasminga.

Linkiu, kad Jūsų darbas būtų harmoninga dalis mūsų visų bendro darbo, prisidedančio prie teigiamų pokyčių viešajame sektoriuje ir lemiančių visuomenės gerovę.
Linkiu, kad jūs visur ir visada būtumėte atpažįstami kaip Valstybės Gynėjai. Kad kurtumėte kuo didesnę teisingumo vertę visuomenei.

Linkiu, kad Jūsų žodis būtų svarus, kad Jūsų žodis būtų su aukščiausia teisingumo praba.

Mieli, Valstybės Gynėjai,
dabar norėčiau įteikti Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui mano šiandien cituotos 8,5 metrų ilgio (žmogaus ranka rašytos, o ne dirbtinio intelekto) instrukcijos kopiją, kaip priminimą apie Lietuvos Respublikos prokuratūros kelio pradžią. Ir kaip priminimą, kad Lietuvos Respublikos prokuratūra visada gynė ne dirbtinio intelekto vertybes, bet pirmiausia – žmogiškąsias vertybes.

Savo ir visos valstybinių auditorių komandos vardu – SU ŠVENTE!

Už informaciją atsakingas Komunikacijos skyrius
Informacija atnaujinta 2019-01-16

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė

Biudžetinė įstaiga

Pamėnkalnio g. 27 (įeiti iš V. Kudirkos g. 15), 01113 Vilnius, tel. (8 5) 266 6752, el. paštas info@vkontrole.lt, kodas Juridinių asmenų registre 188659229.